Plokščiapėdystės gydymas ir pasekmės – kaip išvengti skausmo?

Kodėl svarbu rūpintis pėdomis turint plokščiapėdystę?

Pėdos – tai vienintelės žmogaus kūno dalys, kurios žmogui stovint, einant ar bėgant turi tiesioginę sąveiką su žeme. Pėdos užtikrina stabilią atramą, kai žmogus stovi, o kai juda, santykinai nepriklausomai nuo kitų kūno dalių, jos prisitaiko prie kintamo atramos paviršiaus.

Jeigu pėda netinkamu būdu sąveikauja su judėjimo atrama, ji deformuojasi ir tai sumažina pėdos funkcionalumą, o tai sukelia įvairias pasekmes, kurioms gali būti reikalingas gydymas. Sumažėjęs pėdos funkcionalumas pagreitina kelio ir klubo sąnarių susidėvėjimą bei sukelia stuburo slankstelių pažeidimus. Taip atsitinka, nes žmoguje kiekvienas kaulas yra sujungtas su kitais, t.y, žmogaus judėjimo-atramos aparatas sudaro uždarą kinetinę grandinę, per kurią bet kuri pėdos biomechaninė problema pasiekia ir kitas žmogaus kūno dalis.

Kas yra plokščiapėdystė?

Plokščiapėdystė – tai pėdos deformacija, kuri atsiranda nusileidus arba išnykus pėdos skliautams. Esant šiai deformacijai, dažnai skauda pėdą ar priekinį blauzdos paviršių, padas beveik ar pilnai liečiasi prie grindų, o eisena tampa sunki, varginanti ir skausminga, žmogaus kūno svoris tampa didesniu krūviu pėdai. Atsiranda kitų žmogaus skeleto dalių anatominių ir funkcinių sutrikimų: čiurnos, kelio, klubo sąnarių, stuburo.

Plokščiapėdystė yra laikoma pėdos deformacija, kuri išsiskiria tam tikrais bruožais: kulno išvirtimas į išorę, pėdos priekinės dalies atitraukimas užpakalinės dalies atžvilgiu, pėdos vidinio krašto nusileidimas, pėdos lankstumo sutrikimas. Tokiai pėdos deformacijai taikomas specialus gydymas pratimais.

Plokščiapėdystė vaikams – dėl ko atsiranda?

Plokščiapėdystė gali būti įgimta (iki 5%) ir įgyta (iki 95%). Įgimta plokščiapėdystė yra susijusi su įgimtais pėdos griaučių bei raumenų trūkumais. Įgyta plokščiapėdystė gali susiformuoti po vaikystėje persirgtų ligų, pavyzdžiui, rachito, poliomielito. Taip pat gali išsivystyti po traumų: kaulų lūžiai, plyšę arba patempti raiščiai. Tačiau literatūroje nurodoma, jog visos šios priežastys pasitaiko tik apie 10% atvejų.

Pagrindinė plokščiapėdystės atsiradimo priežastis – pėdos raumenų ir raiščių silpnumas ir apie 20 proc. atvejų yra nustatoma vyresnio amžiaus vaikams. Dauguma vaikų turi ,,mobilią plokščiapėdystę‘‘ – vaikui stovint koja būna plokščia, bet kaip vaikas eina ant pirštų galų yra matomas ant pakeltos pėdos pado linkis. Tokia plokščiapėdyste gali būti simptominė arba asimptominė. Nepakankamai susiformavę arba silpni pėdos raumenys nepalaiko taisyklingos pėdos skliautų padėties, visas kūno svoris tenka pėdos raiščiams. Gaudami per dideles apkrovas, jie ilgainiui persitempia ir taip pat nebeįstengia išlaikyti taisyklingos pėdos formos. Pėdos skliautai ima leistis žemyn ir visai suplokštėja.

Pėdos skliautas taip pat gali deformuotis nešiojant siaurą, minkštą apavą be pakulnės, esant per dideliam kūno svoriui, dažnai ilgai stovint viena poza, dažnai šokinėjant į aukštį ar į tolį ant kieto pagrindo.

Kokios yra plokščiapėdystės pasekmės ir gydymas?

Šį susirgimą turi apie 40% vaikų ir daugiau kaip 50% suaugusiųjų.  Plokščiapėdystė, kaip ir skoliozė labai dažnai laikoma kosmetiniu defektu. Deja, plokščiapėdystė – tai ne tik kosmetinis defektas, o sunkus luošinantis susirgimas, kurio galima išvengti įdėjus pastangų, o išgydyti yra labai sunku. Dėl šios deformacijos sutrinka kitų žmogaus skeleto dalių vystymasis: čiurnos, kelio, klubo sąnarių, stuburo.